O viskas prasidėjo visai netikėtai...

Mūsų meilės istorija

Viskas prasidėjo netikėtai, kai 2020-ųjų liepos 1-ąją susitikome protmūšyje. Edvinas tą vakarą žaidė su kolegomis, o viena iš jo kolegių atsivedė ir Miglę. Tiesa, Miglė tikrai neplanavo dalyvauti žaidime – po keturių mėnesių karantino Prienuose jai tiesiog norėjosi pasižmonėti.

Po protmūšio Miglė su drauge nusprendė užsukti į miestą „vienam gėrimui“, o Edvinas prisijungė. Tą vakarą nė vienas iš mūsų nesitikėjo, kad šis atsitiktinis susitikimas taps mūsų meilės istorijos pradžia.

Kurį laiką mūsų keliai nesusikirto, tačiau vieną dieną Edvinas sumąstė prisijungti prie kolegės ir Miglės pažaisti krepšinio, o po to pasisiūlė Miglę parvežti namo. Tai buvo nedidelis gestas, tačiau jis atvėrė duris tolimesniam bendravimui. Miglė padėkojo už parvežimą žinute, o nuo tos akimirkos mūsų pokalbiai nesiliovė.

Pirmasis pasimatymas įvyko tuomet, kai Edvinas pardavė savo „Mercedes'ą“ ir už pagalbą parvežant iš sandorio vietos pakvietė Miglę į restoraną. Pirmoji kelionė kartu buvo į Nidą – rugpjūčio 8-ąją, o rugsėjo 1-ąją Edvinas jau drąsiai (gal ne taip jau ir drąsiai) pasiūlė Miglei draugauti. P. S., tuo metu jis jau ir taip manė, kad draugauja, nežinojo, kad yra Prienų taisyklės, jog reikia pasiūlyti oficialiai.

Mūsų istorijoje buvo visko – nuo džiaugsmo ir meilės iki liūdesio ašarų. Supratome, kad tikras ryšys reikalauja tiek šviesių, tiek tamsių akimirkų.

2020-ųjų lapkritį Edvinas persikraustė pas Miglę, o jau 2021-ųjų birželį kartu įsikūrėme Edvino tėvelių bute. Mūsų pirmieji „augintiniai“ buvo žuvytės, o netrukus ir krevetės, kurios taip greitai dauginosi, kad net pavyko kelias parduoti!

Per tą laiką atradome ir bendrus pomėgius – mėgstame slidinėti, žaisti tenisą, krepšinį ir stalo tenisą. Aplankėme įvairias šalis, o 2023-ųjų spalį nukeliavome net į Afriką pas draugus. Būtent ši kelionė ir tapo lemtinga - spalio 23-iosios vakarą Edvinas uždavė patį svarbiausią klausimą: „Tai dar turiu paskutinį klausimą prieš vakarienę – ar būsi mano žmona?“

Miglė liko be žodžių – apkabino, pabučiavo, tačiau Edvinui vis tiek teko dar kartą klauptis ir pakartoti: „Tai neišgirdau atsakymo...“

Tuomet nuskambėjo lemtingasis „TAIP“, ir nuo tos akimirkos tapome sužadėtiniu ir sužadėtine.

Dabar nekantriai laukiame dienos, kai galėsime vadinti vienas kitą vyru ir žmona.

Laukiame Jūsų mūsų ypatingoje šventėje!